Kaip nustoti atidėlioti darbus ir pradėti siekti užsibrėžtų tikslų

Kurie iš mūsų nėra atidėję darbų? Jau ir ruduo už lango, o rūpestingai surašyti dar per Naujuosius tikslai, vis dar erzina akį užrašų knygutėje...

«Man neįdomu gyventi", "Man nieko nesigauna", "Tekėjau už vieno žmogaus, o gavau kitą",- kaip dažnai panašius nuogąstavimus išklauso psichologai ir koučeriai konsultacijų metu.

Mokslininkai pavadino šį reiškinį "prokrastinacija", t.y. darbų atidėliojimu. Kitas reiškinio pavadinimas - visiems žinoma tinginystė. Tačiau sąvokos problemą paaiškina, bet jos neišsprendžia.

Pabandykime išsiaiškinti, kur slypi prokrastinacijos esmė ir kaip su ja draugiškai atsisveikinti.

Kada mes norime atidėlioti darbus

Pradžiai įdomus faktas: gyvūnas neturi tokio dalyko, kaip "darbų atidėliojimas". Du metus vilkų gyvenimą stebėjęs zoologas iš Gruzijos Jason Bodridze pažymi, kad, kai gyvūnai turi maisto, jie ilsisi, pramogauja arba nieko neveikia. T.y. paklūsta išgyvenimo, o ne tikslo siekimo instinktui. Panaši situacija stebima pas pirmykščius žmones, kur svarbiausias uždavinys buvo išgyventi. Žinoma, tinginių pasitaiko visur, tačiau esminis skirtumas tarp tinginio ir žmogaus, atidėliojančio viską vėlesniam laikui, yra tai, kad pirmąjį viskas tenkina, o kitas kenčia dėl to, kad neatlieka tai, ką numatė.

Iš to seka išvada: prokrastinacija atsiranda tada, kai nėra poreikio išgyventi. Ir tai masinis reiškinys, paplitęs visame pasaulyje.

Prokrastinacijos priežastys - ištakos vaikystėje

Yra keletas tokio elgesio sindromo priežasčių. Jas galima suskirstyti į vidines ir išorines. Dažniausiai įprotis atidėlioti darbus formuojasi dar vaikystėje.

Paimkime mokyklą. Vaikui keliami tikslai, kurių siekti jam iš principo, nereikia. Be to, jie yra abstraktūs: "gauti gerą pažymį", o po to išmesti sąsiuvinį ir pamiršti tai, kas išmokta. Šiuo atveju pats veiklos procesas ir rezultatas tarsi nesusiję tarpusavyje. O tai labai blogai. Vaikas išmoksta ydingo modelio, kai tikslus jam sugalvoja kiti, bet ne jis pats. Jo gi paties pasiekimai niekam nereikalingi, motyvacija siekti tikslų pačiam esant tokiai tvarkai labai silpna.

Panaši situacija aukštojoje mokykloje. Rašomi rimti, bet beverčiai moksliniai darbai, kurie po studijų baigimo keliauja į archyvą. Kaip ir mokykloje, tikslus žmogus gauna iš kitų. Ji neišgrynina jų pats, o rezultatas nesusiję su procesu ir patiriamu malonumu nuo tikslo siekimo.

Toliau biuras arba gamykla. Didžioji darbuotojų dalis tiesiog automatiškai įgyvendina tikslus, primestus vadovybės. Darbo rezultatai dažniausiai nematomi ir daugelio atveju neturi prasmės. Tikslų siekimo procesas išmainytas į malonumus ir poilsį.

Mes matome, kad žmogus jau nuo mažens išmoksta vykdyti jam beprasmišką darbą. O žmogui, net mažam, tokiomis sąlygomis dirbti sudėtinga.

Taip atsiranda įprotis atidėlioti darbus. Esminis viso to momentas - ar jums patinka daryti tai, ko iš jūsų tikisi kiti. Kitaip tariant, kiek jūs darote verčiami kitų, o kiek vadovaudamiesi savo norais? Jeigu jums patinka tai, ką jūs darote ir tai sutampa su jūsų norais, prokrastinacijos atsiradimas negresia. Tačiau jeigu kitų primesti tikslai jums atrodo nereikšmingi, darbų atidėliojimo rizika ženkliai didėja.

Kaip formuojasi įprotis atidėlioti planus ir darbus - 2 BŪDAI

Galima išskirti 2 prokrastinacijos formavimo būdus.

Pirmas - kai žmogus nenori daryti tai, kas jam liepta. Bet savarankiškai formuluoti tikslus jis neišmoko. O tai reiškia, kad jų įgyvendinti jis taip pat nemoka.

Antras būdas - baimė. Programa: "Man nepavyks",- taip pat iš vaikystės. Ją formuoja tėvai, neduodantys vaikui galimybės kažką daryti savarankiškai. Prisiminkite pastovius: "Pasitrauk!", "Netrukdyk!", "Duok, padarysiu pati, tu nemoki" ir panašiai.

Tokie modeliai gali nulemti jau suaugusio žmogaus gyvenimišką poziciją. Pavyzdžiui, į konsultaciją pas koučerį atėjo moteris, kuri, turėdama išsilavinimą, gabumus, visą laiką bijodavo imtis kažko naujo. Ji tenkindavosi vidutiniais rezultatais darbe, bijodavo paaukštinimo, atsisakydavo bet kokių pasiūlymų kurti verslą. Kitaip tariant, vengdavo nepažįstamos veiklos. O priežastis slypėjo vaikystėje - būdama maža mergaite ji lygino patalinę, ją sudegino ir labai išsigando. Po to, kai kartu su specialistu ji išsiaiškino nežinomybės baimes priežastis ir su jomis padirbėjo, moters gyvenimas drastiškai pasikeitė į gerąją pusę. Ji gavo geresnes pareigas, kartu su drauge pradėjo verslą.

Trumpalaikėms prokrastinacijoms priežastims galima priskirti banalią tinginystę. Laimei, šiai problemai pašalinti, specialisto įsikišimo nereikia, tai elementariai sprendžiamas klausimas. Jums padės savikontrolė. 

Metodika tokia:

Įvertinkite, kas trukdo dirbti "čia ir dabar" bei verčia atidėlioti darbus ir planus. Priežastis reikia sugrupuoti į kontroliuojamas zonas (t.y. sritis, su kuriomis jūs dirbsite).

Pirmoji grupė - mūsų fizinė savijauta. Tai dienotvarkė, mityba, miegas, sveikata bendrai. Būna atvejų, kai žmogui pakanka atlikti tyrimus ir papildyti trūkstamus elementus tam, kad vėl jaustis darbingu. Prokrastinacijos klausimas atkrenta automatiškai, sveikatai pagerėjus.

Antroji grupė, kurią mums reikia kontroliuoti, tai emocinė būsena. Kaip suprasti, kad su emocijomis viskas gerai? Fiziškai sveikas kūnas tinkamai susitvarko su nervine įtampa, lydinčią mus visą dieną. Darbingumą gali veikti įvairūs faktoriai: nemalonus įvykis asmeniniame gyvenime, įsimylėjimas, kuris nukreipia visą dėmesį į save ir panašiai. Žmogus turi gebėti tvarkytis su šiomis emocijomis ir išsaugoti darbinį ritmą.

Čia labai svarbu, kad veikla, kuria užsiima žmogus, jam patiktų. Neturi būti konflikto tarp darbo proceso ir jo tikslų. T.y. jeigu esate ištikimas sveikos gyvensenos šalininkas, nereikia imtis cigarečių prekybos. Kai darbas mielas širdžiai, jis motyvuoja. Procesas suteikia malonumą, o tai reiškia, kad ir su emocijomis viskas yra gerai.

Pagaliau, trečioji grupė - tai tikslų iškėlimas ir jų siekimo proceso organizavimas. Tikslai būna lokalūs (kasdieniai), taktiniai (savaitės), strateginiai (nuo pusės metų terminui). Šis punktas esminis, nes tikslas - mūsų viskas. Jeigu tikslo nėra, vadinasi jo nereikia siekti. Būtent tikslo siekimas atsakingas už motyvaciją: nėra tikslo, nėra ir motyvacijos. Tai skiriasi nuo svajonės, nes tikslai turi apibrėžtumą, eigą ir konkrečius terminus. Svajonės nebūtina siekti, o tikslo - būtina.

Savikontrolės dienoraštis - kelias į discipliną ir...laisvę

Organizuoti gyvenimą puikiai padeda savikontrolės dienoraštis. Jame reikia žymėti progresą pagal atskiras užduotis. Psichologai mano, kad toks dienoraštis didina produktyvumą net 10 proc. Jis objektyviai atspindi einamus darbus, padeda nustatyti prioritetus ir konkretizuoti veiksmus. Svarbu suvokti, ką reikia daryti tuoj pat, nes jeigu tokio suvokimo nėra, nėra ir veiksmo. Dienraštis kaip tik padeda apibrėžti šiuos veiksnius.

Išvados

Reziumuojant, pakartosiu dar kartą, ką reikia daryti, kai problema yra, o jūs jos nesprendžiate.

Koncentruojamės ties 3 sritimis:

- sveikata (suderiname gyvenimo būdą, mitybą, miegą, fizinį krūvį ir pan.);

- vidinės priežastys (ar mes iš tiesų norime daryti tai, ką numatėme)

- tikslo iškėlimas (ar mes teisingai apibrėžėme tikslą ir ar jis yra "mūsų").

Pradedame vesti savikontrolės dienoraštį, kuriame fiksuojame savo progresą. Ir svarbiausia reikia prisiminti, kad tikslai leidžia rinktis tokį gyvenimą, kurio norime mes. Todėl neatidėliokite jų ateičiai.